Brothel "Pussy"

First topic message reminder :



Įleidžiami tik griežtai "normals". Visi darbuotojai nusistatę prieš twilight'us.

Turbūt kiek perdėjo, kai pavadino mintyse jį mylimuoju, jiems... dar toli buvo iki to statuso... Nors pats Krisas nelabai pats žinojo, kas ta meilė visų taip išaukštinama. Po vienos nakties įsimylėti buvo absurdiška, netgi mergaitiška... labai jau mergaitiška, taip darydavo keturiolikmetės, o ne brandus, na, nelabai, dvidešimtmetis. Tačiau jam patiko justi Levi šalia... jo kūną, jo kvapą, nors dabar šio oda atsidavė ir pačio šviesiaplaukio kvapu, kas jam patiko...
Pareis...? Pareis? Pala... Ką? Jis šliaužia! Jį juk dar pagaus kokia mergšė ir išjodinės, kaip... siaubinga, uch... tai buvo jo grobis, abejojo ar šiąnakt jį paskolins kam kitam.
- Man į tą pačią pusę, - pakartojo. – Man nebus sunku pareiti, kelią žinau, įleis be problemų taipogi, tu... pailsėk, pertempti raumenis po šito... nėra gerai, - pasakė, nusekdamas akimis vaikiną, kuris dabar lėtai movėsi kelnes.
Kietai sučiaupė lūpas. Jis turbūt net nesugebėtų gatvėje pats vienas apsiginti... net ir su tuo peiliu... Juk atimtu, uch... Tas prakeiktas išdidumas, kodėl tai galėjo suprasti kuo puikiausiai? Pats taipogi iš kito vyro nepriimtu pagalbos, net jeigu šis ir būtų didesnis raumenų kalnas.
- 100... – atsainiai tarstelėjo, atsiminęs, kiek reikės atiduoti motušei, bet turbūt ims ir neatiduos.

- Eh? - Levi išraiška iškart persimetė ant suirzusios. - Tau čia panašu į pasimatymą? Nereikia manęs lydėti namo, kaip kokios apgailėtinos mergiotės. Gal dar pasakysi, kad man paskambinsi?
Levi nenorėjo praleisti daugiau laiko, nei derėjo, su šiuo vaikinu. Jau ir taip atidavė dalelę savęs, kurios niekada nebesusi gražins. Jų tolimesnis bendravimas atneš tik bėdas, jis buvo tuo tikras. Vien tai, jog spaudė krūtinę nuo noro įsisiurbti šviesiaplaukiui į lūpas ir patirti jo šilumą vėl, buvo labai labai blogas ženklas. Levi turėjo užgniaužti šias absurdiškas emocijas ir užmiršti, kad tai apskritai įvyko.
- Štai, - atskaičiavęs šimtinę, padėjo ją ant staliuko. - Ačiū už puikų servisą.
Priėjęs prie durų patraukė už rankenos, bet šios buvo užrakintos. Iš lūpų išslydo gilus atodūsis.. Levi atsisuko ir akimis susirado ant žemės besivoliojančius raktus. Keista buvo prisiminti, nuo ko prasidėjo visa šita sumaištis. Toks jausmas, kad tai buvo visai kitas laikas ir jis buvo visai kitas asmuo.
- Jeigu tu nieko prieš..., - parodęs į raktus, laukė, kol vaikinas atrakins duris. Levi jau pakankamai prisilankstė savo paties patogumui, kad dar kartą eitų per visą kambarį tik dėl rakčiuko.

Suraukė savo antakius. Taigi, kad tikėjosi, tokio atsakymo, bet akivaizdu, kad pats vaikinas verčiau rinktus mirtį negu pagalbą.
- Tau čia panašu į taikų miestą? Kur tavęs niekas neužmuš? Prieš keletą dienų buvo išskerstas visas „Bastard“, o tu dabar nori, kad tave imčiau ir paleisčiau tokioje būsenoje? – balsas buvo šaltas, nebuvo likę jokios meilumo gaidelės.
Pažvelgė į padėtą šimtinę ir priėjęs, akimirksniu perlenkė ir įsidėjo į kišenę, giliai, kad niekas nepamatytų. Eh... Kažkaip buvo keista imti pinigus, ypač kai abu jautė pasitenkinimą akto metu ir kai pačiam Krisui kirbėjo mintis su juo „susiporuoti“ dar kokius penkis kartus.
Džiaugėsi, kad užrakino duris, nes buvo įsitikinęs, kad kitaip vaikinas jau būtų išėjęs nė nerūkęs ar nė nepersimetęs keliais žodžiais. Bėglys. Kaip... įprasta, turbūt... Turbūt tai buvo įprasta, nežinojo, kaip berneliai elgėsi patekę į tokias situacijas.
- Mh... – nutęsė, norėjo kažką dar sakyti, bet.. apsigalvojo.
Nuėjo prie raktų ir juos pakėlė, kaip ir peilį, kurio taip niekas ir nebūtų paėmęs. Išvydęs ant ašmenų kraują, atsiminė apie įpjovimą ant skruosto. Pirštu palietė „įbrėžimą“. Bent jau paliko ant odos kai ką gilesnio.
- Tu vis vien eini dabar į Corsica, mano darbo valandos baigtos, todėl... – leido suprasti, kad gyvena ten pat, bet galbūt kai kas to vis dar nesuprato.
Atrakinęs duris, pačiupo Levi ir paėmė ant rankų. Įdavė jam peilį.
- Ei, na, patinginiauk, pamiegok dar, tamsu juk, niekas nematys, - pabandė nuraminti, padrąsinamai šyptelėdamas. – Normalu, kad šeima padeda vieni kitiems, todėl, chill, - pasitrynė nosimi, o tamsius plaukus, slėpdamas savo šypseną.
Atvėręs duris kaip stirna, išbėgo pro jas, greitai nusileisdamas laiptais ir... tiesiog iššokdamas į vėsų nakties orą pro pagrindines duris. Taip ir nubėgo, nė neleisdamas Levi pajudėti iš savo glėbio.

Vaikinui pradžioje ėję iki sandėlių buvo priversti pakeisti kursą, kuomet būdami netoliese išgirdo šūvius ir pamatė kelias policijos mašinas. Miestas tiesiog nerimo, kur nepasuksi, o šiuo metu jiedu stengėsi išvengti susidūrimo su tokiais pavojais. Užteko aplamdymo, kurį gavo praeitą naktį... Neturėdami, kur dėtis (namo grįžti buvo kažkaip apmaudu), Levi ir Krisas patraukė į bordelį. Bet kokiu atveju šviesiaplaukiu reikėjo pasirodyti darbo vietoje, o Levi turės kur atsipalaiduoti su gėrimu rankoje ir gražių merginų apsuptyje.
- Miestas tuoj išlėks į orą. Dabar, kai esame taip apdraskyti, yra pats geriausias laikas mus ir damušti. Nė akimirkos atsipūsti, ach, - Levi atsiduso stumdamas duris į "Pussy".
Juos pasitiko niekada nenutylanti muzika ir kaip visad žvitrios darbuotojos. Levi tik šyptelėjo. Jo dėmesys jau buvo nukreiptas į alkoholį.
- Aš galiu palaukti čia, jei tau reikia su valdžia pasisveikinti. Nuoširdžiai neįsivaizduoju, kaip ši įstaiga dirba, - apsižvalgė stengdamasis įsisąmoninti faktą, jog Krisas čia dirba. Kai pirmą kartą sutiko, neturėjo jokios nuomonės apie jį, tad priėmė jo statusą, kaip duota. Dabar buvo kiek keista įsivaizdavus jį čia besisukiojant už pinigus.

Tos prakeiktos policijos mašinos, susišaudymų garsai. Buvo naivu tikėti, kad po vakar viskas baigsis, bet... šiame mieste nebuvo nė vienos ramios dienos, o kaip norėtų, kad nors kartą pakilus saulei čia neaidėtų šūviai ir neskraidytų kulkos į visas puses. Kai pjautynės tampa rutina, jos tampa labai nuobodžios.
Bet tada kodėl jis norėjo ten įlėkti ir visus iššaudyti? Savo taiklumu pasitikėjo, todėl be problemų būtų pats vienas visus paskerdęs... bet ta nelemta koja... visą reikalą gadino. Net dabar galėjo tik šlubuoti, nes vos pastatydavo pilna pėda koją, per visą galūnę nueidavo siaubingas skausmas.
Atsiduso. Viešnamis toli gražu nebuvo jo mėgstamiausia vieta, ypač po to karto, kai neatidavė viršininkei jos pusės... bet apsimes, kad turi daryti tai tik kartą į savaitę, vadinasi atiduoti 60, bet per visus. Ar ne gudrus jo planas buvo?
- Nereikia, ji man nieko naujo nepasakys, - tarstelėjo, nusekdamas Levi žvilgsnį. – Praeita kartą taip ir neišgėrėme viskio, - ištarė, nueidamas prie lentynos ir paimdamas naują butelį, ištiesė vaikinui. – Tai ne pati geriausia vieta būti...bet panašu, kad saugiausia, - garsiai išreiškė savo mintis, nes išties, viešnamis visos tos sumaišties buvo paliestas mažiausiai, tai net stebino.. nors... net ir priešiškose stovyklose esantys žmonės, gali sutikti su vienu dalyku „niekada neatsisakyti gražios moters“
Abejingas atsisėdo prie stalo ir paėmęs stiklinę, įsipylė mineralinio.
- Tai... Nori pasiimti kokią panelę ir ją sušaudyti? – buvo galima priimti tai dviprasmiškai, bet šiuo atveju jis kalbėjo apie tikrus ginklus.

- Nemanau, kad tau derėtų dalinti butelius tiesiog taip, - Levi pasielgė, kaip džentelmenas, įsipildamas sau taurę ir padėdamas butelį atgal ant baro, su keliomis kupiūromis po juo. Jo nuostabai Krisas neprisijungė gerti. - Taigi, kaip bebūtų keista, čia vienintelė oazė šiuo metu. Nebloga vieta iš tiesų. Kam ją gadinti nereikalingu smurtu?
Kartais Kriso idėjos skambėjo logiškai tik jam pačiam. Levi nesuvokė, iš kokios tamsios bedugnės iškilo pasiūlymas pašaudyti viešnamyje.
- Aš jau pakankamai prisižiūrėjau kraujo, negi tu ne? - ypač jog tai net nebuvo pabaiga. Jiems dar teks eiti lieti kraujo. Pasidžiaugti gyvaisiais buvo svarbus ritualas tokiu metu.
Levi akimis skanavo merginas, svarstydamas ar neužmiršus visko pasaulyje ir neatsipalaidavus. Labai judrus nesijautė, bet kad būtų malonu, nebūtina draskytis.
- Ta šviesiaplaukė simpatiška, - į akį krito daili, ilgų plaukų blondinė. Prisirpusi ir geidulinga. Vaikinas numalšino sukilusį troškulį viskio gurkšniu. - Ah, atleisk. Ne to čia atėjome, - vis dėlto prisivertė nusukti žvilgsnį. Įdomu, ar Krisas pavydus? Levi pasisuko į jį. - Nori pašnekėti apie gyvenimą? - lyg niekur nieko užklausė. Jie galėjo praleisti laiką, kaip buddies.

- Smulkmena.
Būti apsvaigusiam nuo alkoholio buvo pavojinga, ypač tokiu metu. Kūnas buvo pavargęs, tad nealins juo laipsniuotais gėrimais, kurie maloniai kirsdavo per liežuvį it aštrus maistas. Turėjo katinišką liežuvėlį, to nepaneigsi. Gurkštelėjo mineralinio.
- Tiesiog apmaudu, kad negavome taikinių ir vietos pašaudyti, - išreiškė savo mintis žodžiais.
Tad paaiškėjo, kad nieko blogo nenorėjo pasakyti, pasiūlydamas sušaudyti gyvąją, tik... Tik bent jau apsimesti, kad jie atėjo čia šaudyti, treniruotis, o ne dulkinti darbuotojų. Nors dirbo čia tik vieną nelemtą dieną, jau spėjo prisiklausyti visko, nuo vagysčių iki ligų, kas buvo ganėtinai depresyvu ir nesterilu.
Nusekė akimis Levi žvilgsnį... Šis varvino seiles į šviesiaplaukę blondinukę. Neįžiūrėjo joje grožio, bet...Dažniausiai merginoms jam nerūpėdavo, jos buvo pernelyg dramatiškos, emocionalios jo skoniui, o visi tie apvalumai nors buvo gundantys ir malonūs, bet neatstodavo raumeningai sudėto vyriško stoto kurio paskanavo prieš keletą dienų, ar kitaip tariant – vakar.
- Tai imame ją?– žibtelėjo akimis, praleisdamas pro ausis pokalbį apie gyvenimą, kuris skambėjo taip nuvalkiotai, kad norėjosi už galvos susiimti.
Pakilęs iš savo vietos, rankoje vis dar turėdamas mineralinio stiklinaitę, gurkšnodamas skystį nuėjo prie blondinukės ir sučiupo ją už rankos. Ji... Buvo nustebusi, tai išdavė akys. Jiedu sustojo prie Levi stalelio.
- Pabūkime... Burtininkai, a? Rinkis, jos kūno dalį, o aš pasakysiu... kai ką įdomaus, - šyptelėjo, savo idėjos taip lengvai nepaleis.

Uh, buvo naivu galvoti, kad Krisas praleis po akis vaikino pastabą apie merginą. Negi per tokį trumpą laiką nepasimokė, kad jog šis yra pavojingas ir nenuspėjamas individas? Mažiau minėsi kitus, mažiau problemų turėsi... Tačiau štai jis jau ėjo kabinti šviesiaplaukės savo iškreiptiems tikslams. Kas gi dedasi to vaikino galvoje?
- Prašau, atleisk mano kolegai, jis kartais gali pasirodyti nemandagus, bet nieko blogo nenori, - išvydęs kiek pasimetusį merginos žvilgsnį pasistengė palaikyti pusiausvyrą elgdamasis džentelmeniškai. Be to, jam reikėjo patvirtinimo, kad šis "triukas" nekainuos jai kokios nors galūnės. Skvarbus žvilgsnis vėrė Krisą, laukdamas kažkokio teigiamo atsako.
- Tarkim, - vis dar nenuleisdamas akių pasirašė sužaisti vieną raundą šio žaidimo. - Šlaunis.
Tikėjosi praleisti laiką stengdamasis pamiršti žiaurius nakties įvykius ir nors akimirkai pailsėti, bet kūnas įsitempė laukdamas kito Kriso žingsnio. Prireiks daugiau laiko, kad Levi perprastų šio protą. Iki to laiko tikėsis kad ir pačių blogiausių dalykų. "Tik vienas kartas, susimokam ir keliaujam. Užvirusiam kraujui reikia geresnės vietos atvėsti nei ši..."